Straipsnis iš lpsk.lt
Gegužės 4-oji – Šv. Florijono diena, kuri yra ugniagesių gelbėtojų profesinė šventė. Pasakojama, kad Romos imperijos kariuomenės raštininkas Florijonas, sužinojęs, kad iš jo gimtojo miestelio ketinama į vergiją paimti kelias dešimtis vaikų, jis apie tai pranešė jų tėvams. Dėl to buvo pasmerktas mirti. Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, žmonių gelbėtoju nuo stichinių nelaimių ir gaisrų.
Jau daug metų ugniagesiai gelbėtojai visuomenės apklausose yra tie, kuriais žmonės pasitiki labiausiai. Pristatydami šią profesiją supažindiname jus su Gintautu Samauskiu, Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiu gelbėtoju.
Kaip Jūs tapote ugniagesiu? Gal tai buvo vaikystės svajonė, o gal taip susiklostė aplinkybės?
Vaikystėje svajojau dirbti sukarintoje tarnyboje – kariuomenėje, policijoje arba priešgaisrinėje tarnyboje. Kai suėjo 18 metų, nuėjau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, buvau pripažintas tinkamu tarnybai ir tapau savanoriu. Kai sužinojau, kad draugas ruošiasi stoti į policijos mokyklą, prisijungiau prie jo. Po pusantrų metų tapau policininku. Maždaug metus dirbau policijoje, man tas darbas labai patiko, tačiau pasikeitus vadovybei, teko rinktis, nes nebeliko žmogiškumo.
Ką turite omeny?
Buvo toks įvykis: aš sustabdžiau seną žmogų, kuris dviračiu važiavo be liemenės. Pasielgiau žmogiškai, nes buvo pereinamasis laikotarpis, dar ir tų liemenių nebuvo galima nusipirkti parduotuvėse, – jo nenubaudžiau. Kitą dieną viršininkas pasikvietė mane į kabinetą ir pradėjo priekaištauti, kodėl dėl minėto įvykio nėra surašytas protokolas. Mano argumentai dėl elementaraus žmogiškumo nesuveikė, ir man buvo pagrasinta tarnybiniu patikrinimu dėl pareigų neatlikimo. Aš tada atsiprašiau, pažadėjau, kad daugiau tai nepasikartos, tačiau jau neapleido mintis, kad ne man ši tarnyba, jeigu vadovybės požiūriu mes neturime vadovautis žmogiškumu. Netrukus sutikau Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininką ir paklausiau, ar būtų galimybė pereiti dirbti į kitą sistemą. Po mėnesio sulaukiau skambučio iš Šiaulių valdybos, medicinos ekspertizės komisijos buvau pripažintas tinkamu tarnybai, ir baigiau dviejų mėnesių kursus. Taip tapau ugniagesiu gelbėtoju ir jau šešeri metai, kaip čia dirbu.
Ar pasiteisino toks Jūsų sprendimas?
Džiaugiuosi, kad taip pasirinkau, nes esu adrenalino fanatikas. Kadangi dar ir daug sportuoju, viršininkas pasiūlė dalyvauti ugniagesių varžybose. Atsirado ir kitų, kurie patikėjo šiuo sportu, ir jau galime pasigirti nemažais pasiekimais: tapome Europos čempionais, sužibėjome ir pasaulio mastu. Komandinėse stipriausio ugniagesio varžybose 2018 m., kurios vyko JAV, užėmėme trečią vietą pasaulyje, taip pačiais metais tapome Europos čempionais. 2019 m. pasaulyje buvome jau antri.
O dabar viskas, turbūt, sustojo dėl pandemijos?
Viskas dabar nebeaišku, su komanda nesitreniruojame, nes užsikrėtus vienam, tektų izoliuoti visą pamainą. Dėl to yra sustabdyti visi pasiruošimai, ruošiamės individualiai namuose.
Jūsų darbe, turbūt, kaip retai kuriame, tenka susidurti su tikrai neeilinėmis situacijomis, su kuriomis ne kiekvienas gali susidoroti. Kas padeda ištverti visus baisumus?
Man asmeniškai padeda tas geras jausmas širdyje, kai žmogui suteiki pagalbą. Labai motyvuoja, kai žinai, kad žmogui padėjai, bent jau stengeisi padėti. Be to, kai esi su uniforma, visai kitaip žiūri į tą darbą, supranti, kad tu davei priesaiką, tai yra tavo pareiga ir turi ją atlikti kuo geriau. O jeigu pernelyg daug galvosi, vadinasi, ši specialybė yra ne tau.
Mūsų kolektyvas labai draugiškas, mes – kaip šeima, tai labai padeda sklandžiam komandiniam darbui. Nes kai reikia likviduoti įvykį, vienas – esi niekas, turime veikti kaip komanda. Būna kasdieniniai komandos mokymaisi, per juos mes „susidirbame“ ir žinome, kokio veiksmo vieni iš kitų galime tikėtis. Kiekvienas turime savo pareigas ir padarome darbą iki galo.
Kaip tampama ugniagesiu?
Visų pirma, reikalinga patekti prašymą Valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, tada pasitikrinti sveikatą Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje. Jeigu ji patvirtina tavo tinkamumą, tada yra testuojamas fizinis pasirengimas. Jei atitiksi fizinio pasirengimo reikalavimus, reikia baigti 9 mėn. kursus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje.
O fizinio pasirengimo reikalavimai ar labai ambicingi?
Jeigu su sportu bendrauji, tai lengva, bet jeigu ne, tuomet sunkiau. Ten yra tokios rungtys: 3 km. bėgimas, atsispaudimai, prisitraukimai, bėgimas šaudykle… Atsiprašau, aliarmavimas, aš išvažiuoju į įvykį.
Pokalbį tęsiame po įvykio. Papasakokite, kur buvote iškviesti?
Degė žolė. Pavasarį labai populiarus įvykis: būna, kad per dieną kelis kartus važiuojam, pasitaiko ir po savaitę be žolės gaisro. Dabar yra sumažėję tokių gaisrų, nes jaunimas pasyvesnis, daugiau prie kompiuterių sėdi, o ir apleistų laukų mažiau, ūkininkai pradėjo geriau juos prižiūrėti.
Kokios savybės reikalingos geram ugniagesiui?
Fizinė ištvermė, taip pat psichologiškai tvirtas turi būti, nes pasitaiko įvykių, po kurių sunku atsigauti. Man pačiam teko būti įvykyje, kur du žmonės buvo sudegę, tai kelias paras negalėjau žiūrėti į maistą. Praeitą pavasarį buvo didelis sprogimas su žmonių aukomis, tai kurį laiką tie vaizdai persekiojo. Ne bet kam toks darbas, kur su mirtimi tenka susidurti. Taip pat labai svarbus šioje profesijoje yra ir noras tobulėti, nes kiekvienas įvykis vis kitoks, ir tam turi ruoštis.
Kalbant apie tas baisias situacijas, ar yra kokia pagalba ugniagesiams?
Yra. Jeigu kam sunku atsigauti, yra Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos psichologas, tada bendrauji su juo. Bet kol kas man pavyksta pačiam susitvarkyti. Jeigu nepavyktų, vadinasi, netinka tau ta specialybė.
Kuriozinių ar juokingų situacijų Jūsų darbe, matyt, nedaug. Bet vis dėlto, gal yra ką papasakoti skaitytojams?
Man asmeniškai tokių situacijų neteko patirti, bet pabendravęs su kolegomis iš jų išgirdau vieną istoriją. Įvykio esmė – kačiukas, kuris įlipęs į medį negali išlipti. Ugniagesiai iškėlė jį, paleido ant žemės, o jis vėl užsiropštėį kitą medį. Iškėlė ugniagesiai jį ir iš to kito medžio, o jis analogiškai įsilipo į trečią medį. Tada su kaimynų pagalba buvo ieškomi šeimininkai, o juos suradus, jiems kačiukas ir atiduotas. Nežinau, kodėl psichologiškai atrodo, kad medyje kniaukiantis katinas kankinasi, gal jo visai kiti tikslai, gyvūnų kalbos mes juk nesuprantam. Kiek domėjausi, dokumentinių filmų mačiau, tai, man atrodo, kad kaip katinas įlipo į medį, taip ir išlips.
Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms?
Sau palinkėčiau daugiau iššūkių, pasiekimų garsinant ugniagesio vardą, ir likti tokiam, koks esu, nes, kaip suprantu, kolegoms patinku. Kolegoms linkiu sveikatos, psichologinės ištvermės. Mes, ugniagesiai, turime tokį palinkėjimą: sausų rankovių. Nes kai jos šlapios, vadinasi, kažkam atsitiko nelaimė. Nesakome kolegoms – geros tarnybos, nes tada gali būti, kad teks važiuoti į įvykį, o linkime sausų rankovių, t.y. kad nebūtų jokių nelaimių, kurių padarinius reiktų likviduoti.
Gintautas Samauskis yra Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos (priklauso Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai) narys.